Prie upelio sušalusi Džiljana atsiduria kerinčioje pievelėje. Ją pasitinka nuostabus nepažįstamas vaikinas. Merginai tenka rinktis, ar grįžti į gyvenimą, ar likti nepaprastame anapusiniame pasaulyje. Ir dėl ko Džiljana turėtų rinktis gyvenimą, juk ten ji nebuvo niekuo ypatinga, nei itin protinga, drąsi ar talentinga. Negana to, mama kasdien geria, tėtis nuolat barasi. Draugė Eimė susirado vaikiną, tad Džiljana vieniša. Ji trokšta to, ko niekada, kaip mano pati, negalės turėti, – šelmiškai besišypsančio Deivido Blakberno, populiarumo, meilės ir pripažinimo, kad žmonėms atrodytų įdomi ir brandi. Bet nepažįstamasis užklausia, o ką ji visą laiką veikė? Pasirodo, Džiljana nebuvo padariusi nieko vertinga. Jai dar viską reikėjo nuveikti. Tada Džiljaną apėmė jausmas, kad gyvenimas be galo brangus, ir baisiausia, ką galima padaryti, – tai jį iššvaistyti. Kaip Džiljanai, lydimai Angelo ir jai vis patarinėjančiam, sekasi tapti populiaria? Ar nenuvils visų mėgstamos merginos gyvenimas? Angelas ar Deividas yra jai skirtas mylimasis? Kodėl Angelas pradeda tūžti ir vos nenužudo Deivido? Ką ji apie save sužino iš anapus atlydėjusio nepažįstamojo? Ir kodėl jos akys tokios išskirtinės – violetinės?
„Smagaus išsiskyrimo… ir smagaus susitikimo…”